Juodkrantė – antra pagal dydį gyvenvietė Kuršių nerijoje, 18 km į pietus nuo Klaipėdos, prie kelio  167  Smiltynė–Nida. Istorinis-urbanistinis draustinis, linijinio plano gyvenvietė, nusidriekusi 2 km palei marias.

Juodkrantė rašytiniuose šaltiniuose minima jau 15 amžiuje. Pirmiau tai buvo tik žvejų kaimenis. Tada ji buvo arčiau jūros, 2,5 km į šiaurę nuo dabartinės gyvenvietės. Nuo 16 amžiaus kaimenis labai kentė nuo smėlio, kuris dažnai jį užpūstydavo, o 1603 m. senais kaimelis labai nukentėjo nuo maro, čia liko tik 6 apgyventintos sodybos. Smėlis tebeslinko ir pajūrio Juodkrantė paskutinį kartą paminima 1724 m.

Apie 1840 m. Juodkrantė ėmė garsėti kaip kurortas ir 1858 m. į ją pradėjo plaukti garlaiviai iš Klaipėdos, o vėliau ir Tilžės. Maždaug tuo metu 1855 m. gilinant marių dugną, rasta gintaro. Būtent gintarui Juodkrantė turi būti dėkinga už tai, kad tapo vienu patraukliausių kurortų Baltijos jūros pakrantėje. Didysis lūžis įvyko apie 1860 metus, kai Juodkrantėje savo veiklą pradėjo bendrovė „Stantien & Becker“. Vokiečiai čia atliko marių farvaterio gilinimo darbus, o mainais už tai gavo teises kasti ir realizuoti marių dugne atrastą gintarą. Netyčia aptikta gintaro gysla buvo milžiniška, tad „Stantien & Becker“ įsikūrė Juodkrantėje keliems dešimtmečiams ir sukūrė daug naujų darbo vietų. Miestelis ėmė augti lyg ant mielių – nuo 170 gyventojų 1860-aisiais iki 851 gyventojo 1885-aisiais ir Juodkrantė tapo didžiausia to meto gyvenviete Kuršių nerijoje. Nenuostabu, kad augant gyventojų skaičiui ir sklindant garsui apie neįprasto grožio kurortą su savita ir įdomia kultūra, didėjo ne tik gyventojų, bet ir turistų skaičius. Juodkrante ėmė domėtis viešbučių verslo atstovai, buvo gerokai patobulinta miestelio infrastruktūra, ėmė rastis pasivaikščiojimo promenadų, smuklių, viešbučių. Būtent tuo metu, XIX a. pabaigoje tarp prieplaukos ir kapinių susiformavo ištisas vilų kvartalas: du viešbučiai, nemažai privačių vasarnamių ir pensionų. Atrodytų nieko ypatingo – keletas gražių senų pastatų. Bet jie byloja nepaprastą Juodkrantės transformaciją. Kai kitą kartą eisite pro šias vilas, pagalvokite apie tai, kad XVIII a. pabaigoje čia tebuvo smuklė-pašto stotis, mokykla ir 9 žvejų namai. Ir tik atradus Šiaurės aukso gyslą Gintaro įlankoje per kelis dešimtmečius mažas žvejų kaimelis virto vienu patraukliausių pajūrio kurortų Europoje.